Operatyvinės operacijos. Ultragarsinis teroras

Jau rašiau, kad operatyvinės operacijos pagrindinis principas yra jos iškėlimas už įvykių horizonto, kad operatyvinės grupės veiksmų taikinys negalėtų paversti faktais. Įvykių horizontą leidžiama peržengti tik su maskuote, kuri turi būti tokia, kad visos jos interpretacijos būtų dviprasmiškos, tarp realybės ir haliucinacijos. Agentai visada užsimaskavę kaip paprasti žmonės užsiėmę savo reikalais, šnipinėjimo technika miniatiūrizuota ir be specialių pastangų jos surasti neįmanoma. Dažnai užtenka vien tokio paprasto persekiojimo, ypač jeigu yra už ko užsikabinti. Tačiau jeigu valstybės organizacija nori susidoroti su nekaltu žmogum, pavyzdžiui, kokiu kitaminčiu skleidžiančiu „erezijas”, arba sistemos griovėju, to gali neužtekti. Paprastas filologinis ženklas gali neveikti ir jokių negatyvių būsenų nesukelia. Tada operatyvinė grupė pradeda žmogų terorizuoti, kad išvestų jį iš psichologinės pusiausvyros. Ir gali tai daryti kokį tik nori laikotarpį. Pavyzdžiui, kad ir dešimt metų. Tai yra, atsisėda ant sprando ir sėdi tol, kol žmogų „sutvarko”. Tokį gyvenimą aš vadinu highjack‘intu gyvenimu (užgrobtu ir lėtai naikinamu). Nesunku suprasti, kad kai valstybės organizacija šitaip užsisėda, normalaus gyvenimo gyventi neįmanoma.

Žmogaus terorizavimui operatyvinė grupė turi įvairios technikos – nuo psichotroninių implantų iki spindulinių prietaisų. Šiame įraše aš dėmesį sutelksiu prie ultragarso naudojimo, kaip būdo daryti žmogui poveikį neišlendant iš už įvykių horizonto. Šitaip terorizuojamas žmogus dažnai nežino tokių technologijų, nesupranta kas vyksta, pasimeta ir gali pridaryti klaidų, šitaip padėdamas operatyvinei grupei susidoroti.

Garsas yra išilginės, įvairaus dažnio, oru sklindančios bangos. Žmgaus ausis girdi diapazoną nuo 20 Hz iki 20 000 Hz (20 kiloherzų). Didesnio dažnio garsas yra vadinamas ultragarsu, kuris įprastai negirdimas. Tačiau yra sukurtų ir užpatentuotų technologijų kaip tokį negirdimą ultragarsą paversti girdimu. Yra du būdai: ultragarso sąveika su oru, kuris iškraipo ultragarsą ir paverčia jį girdimo spektro garsu. Šio metodo savybė yra ta, kad garsą galima sufokusuoti siauru spinduliu ir nukreipti norima kryptimi, į konkretų žmogų ar žmonių grupę. Kiti žmonės esantys ne spindulio zonoje garsų negirdi. Šis metodas gali būti taikomas įvairiais tikslais – tiek komerciniais, reklamai tiek operatyvinėse operacijose, siekiant išskirtą žmogų persekioti ir terorizuoti. „Holosonics” yra firma, kuri kuria tokį prietaisą komerciniais tikslais, reklamai parduotuvėse, muziejuose ir taip toliau (http://www.holosonics.com/). Tačiau komerciniu pritaikymu ši technologija neapsiriboja.

Jeigu yra norinčių, galima paskaityti patentą kuriame užregistruota technologija, leidžianti siųsti garso spindulį, kaip nešėją naudojant ultragarsą.

http://www.google.it/patents/about?id=CSV8AAAAEBAJ

Patentas Nr. 6 052 336

2000 m. balandžio 18 d.

Austin Lowrey

„Santrauka

Ultragarso šaltinis transliuoja ultragarso signalą, kuris yra su aplitudės ir dažnio moduliacija, atitinkančia signalą iš įvedamo audio informacijos šaltinio (kalbos, žodžių). Jeigu signalas yra su apmplitudės moduliacija, prieš ją generuojama kvadratinės šaknies funkcija. Tada moduliuotas signalas, kurį dar galima sustiprinti, projektoriumi nukreipiamas į žmogų arba žmonių grupę ir visi esantys spindulio zonoje girdi audio garsą”.

 

„Holosonics” prietaisas veikia 200 m atstumu. Minėtame patente rašo, kad jų prietaisas veikia nuo 50 m iki 100 m atstumu. Tačiau tai gali būti ne visos galimybės, nes garso sklidimo oru greitis yra 331 m/s. Tai reiškia, kad ultragarsas per vieną sekunde nusklinda virš trijų šimtų metrų. Kilometro atstumui reikėtų 3 sekundžių. Taip kad galimybės yra pakankamai didelės, ypač miesto zonoje, kur galima tokias antenas turėti įstaigose, daugiabučiuose, mašinose arba net nešiojamus rankinius (užmaskuotus kaip mobilūs telefonai), ir tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku įjungus, galima terorizuoti norimą žmogų (taikinį). Sakysime jeigu operatyvinę operaciją vykdančioje grupėje yra kelios dešimtys žmonių (gali būti net 30-40), šitaip gyvenamame kvartale ar darbovietės aplinkoje galima užimti visas strategines vietas ir terorizuoti žmogų ultragarsu. Galima padaryti, kad žmogus pradėtų girdėti „balsus” be aiškiai nustatomo šaltinio. Nes žmonių nesimato, antena užmaskuota ir atrodo, kad garsai atsiranda „iš niekur”. Nežinodamas apie tokias technologijas taikinys iš pradžių gali pagalvoti, kad vaidenasi. Tačiau žodžiai gali būti parinkti ir taip, kad žmogus suprastų, kad jis persekiojamas ir prieš jį vykdoma operacija.

Yra dar vienas būdas sukelti „šizofreninius” garsus „iš niekur”. Tai – akustinis heterodinas. Heterodinu vadinamos sumaišytos dviejų dažnių bangos. Šitaip maišyti galima elektromagnetines bangas, bet tas pats tinka ir akustinėms bangoms, arba ultragarsui. Sumaišius dvi bangas gaunama nauja banga, kurios ilgis didesnis negu buvusių dviejų bangų. Tokiu principu iš didelio dažnio ultragarso bangų galima gauti girdimo spektro bangas, kurias kaip spindulį galima siųsti norima kryptimi, į norimą taikinį. Pritaikymas toks pats kaip minėtų ultragarso bangų, kurioms sąveikaujant su oru atsirada girdimas garsas. Šiuo atveju sąveika vyksta ne su terpe, kurioje sklinda, bet tarp dviejų dažnių.

Patentas Nr. 5 889 870

1999 kovo 30 d.

Elwood Norris

„Akustinio heterodino prietaisas ir metodas”

http://www.google.com/patents/about/5889870_Acoustic_heterodyne_device_and_m.html?id=8VsWAAAAEBAJ

Šitie metodai taikomi ne tik lauke, viešoje vietoje. Šitaip operatyvinė grupė gyvenamą butą gali paversti tikra kankinimo ir terorizavimo kamera. Garsas sklinda ne tik oru, bet ir vandeniu ar net kieta terpe, metalu, gelžbetoniu ir t.t. Maža to, kuo tankesnė terpė, tuo didesnis sklidimo greitis: oru sklinda 331 m/s, vandeniu 1500 m/s, geležimi 5000 m/s, betonu 3200 m/s. Taip pat sąveika tarp ultragarso ir terpės vyksta ne tik ore, bet ir visose kitose terpėse, kurios kaip ir oras gali būti paverstos demoduliatoriais-antenomis. Šitaip, pridėjus prie betono sienos projektorių ir paskleidus per sieną ultragarsą, kitame bute girdisi viskas, ką kalba už sienos operatyvinė grupė. Tai yra siena naudojama kaip demoduliatorius ir antena. Šitaip žmogaus terorizavimą namie galima perduoti per grindis, lubas, sienas ir t.t., priklausomai nuo to, kur įkuriamas konspiracinis butas. Iš principo, jeigu atstumas ne per didelis, tokius „garsus iš niekur” galima perduoti per langą ir iš kito namo, nes veikimo atstumas pakankamai didelis iki kelių šimtų metrų, gal dar daugiau, nes garsas oru sklinda 331 metrus per sekundę.

Jeigu žmogus kam nors bando sakyti, kad jis šitaip persekiojamas, sistema turi priedangą, kurią neteisingai vadina „paranoja”. Bet psichiatrinė registracija taip pat būna tik vykdomos susidorojimo operacijos dalis, su kuria dar intensyviau yra naikinamas žmogus. Nežinančius žmones gali juokinti, kai išgirsta, kad iš savo kambario girdi, ką šneka „kaimynai” kituose butuose. Netgi yra sugalvota, kad tokia „superklausa” yra „šizofrenijos” požymis. Tačiau šitas efektas labai laisvai paaiškinamas garsų perdavimo ultragarsu technologijomis.

Tokio terorizavimo užblokuoti niekaip neįmanoma. Galima skūstis teismui, sugebėjus maskuotes paversti faktais ir paaiškinus tokio terorizavimo technologijas. Bet dažniausiai naudojamas atsakas yra dėmesio nekreipimas, nors tai kartais būna sunkiai įgyvendinama. Galima užsidėti ausines, ir klausytis muzikos ir t.t. Nors kaip sakiau užsisėda dešimtmečiams ir vien ausinės nepadės. Nes dažnai kartu naudojama ir psichotroninė technika su kuria skenuoja sąmonę ir naudoja psichotronines V2S (voice to skull) ir T2S (thought to skull) technologijas. Šitoks ultragarsinis teroras papildomas GPS sekimu, radijo dažnio akustiniu efektu iš palydovo, su kuriuo patogu terorizuoti žmogų lauke, tačiau visais atvejais pasiliekant už įvykių horizonto.

Operatyvinių operacijų sistema

Kodėl tampama taikiniu

Spec. tarnybų taikiklyje atsiduria vis daugiau žmonių, kurie nėra pažeidę jokių įstatymų, bet yra kažkam neparankūs, todėl juos norima pašalinti sau iš kelio. Tokios kovos, savo tikslais panaudojant jėgos struktūras, vyksta tarp įvairių klikų ir interesų grupių valstybės organizacijoje arba tai gali būti „klasinis” konfliktas, kai sutvarkomi žemesnės kastos „išsišokėliai”, nesutinkantys būti „nuliais” ir sau patvirtinama valdžia bei pranašumas, ir gal net per niekuo dėtų žmonių galvas padaroma sėkminga „karjera” sistemoje.

Žmogui tapus tokiu taikiniu, jis atsiduria labai sudėtingoje psichologinėje ir socialinėje situacijoje ir jam reikia stengtis visais būdais padėti, jeigu turi bent likučių sąžinės, nes toks susidorojimas yra didelė neteisybė. Žmogus nepažeidęs įstatymų neturi būti neteisėtais metodais persekiojamas, net jeigu kažkam neparankus ar kažkam reikia tokių spektaklių padaryti karjerai sistemoje. Juo labiau tai netoleruotina dėl to, kad paprastai renkamiesi pažeidžiami žmonės, dažnai jauni ir neturintys pakankamai gyvenimo patirties ir galimybių apsiginti. Niekieno gyvenimas neturi būti aukojamas dėl kažkieno siaurų personalinių interesų.

Neturint patirties, sunku susigaudyti kas iš tikro vyksta, ir galima pridaryti kvailysčių, padedant spec. tarnyboms susidoroti. Patirčiai įgyti reikia laiko, o laiko nėra. Tačiau patirtimi galima dalintis, todėl reikia stengtis pasinaudoti kitų žmonių patarimais. Kitaip sakant, savo suvokimą paaštrinti galima per informaciją apie tokias operacijas. Aš esu praėjęs per tokį pragarą ir galiu informacija bei analize pasidalinti.

Teritorija ir horizontas

Spec. tarnybų vykdomos slaptos operacijos pagrindinė sąvoka yra teritorija ir horizontas. Iš spec. tarnybų perspektyvos, kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje, turinčiame įvykių horizontą. Iš išorės tai yra svetima teritorija, į kurią vykdant užduotį reikės įsibrauti, o iš vidaus tai yra sava teritorija, kurią siekiama išsaugoti ir apginti. Horizontas yra riba tarp vidaus ir išorės, kuri yra matas parodantis, ką sąmonė kontroliuoja, o kas yra už jos kontrolės ribos. Horizontas būdingas visiems, ir yra individualaus žmogaus pažeidžiamumo rodiklis. Tokio pažeidžiamumo dažnai nebūna organizacijoje, kuri turi savo vidinę informacijos sistemą ir šį horizontą išplečia savo viduje aprėpdama daugelio individų struktūrą. Tačiau šiame bloge mane labiausiai domina pažeidžiamiausi individualūs atvejai, kuomet žmonės neturi į ką kreiptis ir gali padėti tik patys sau.

Horizontas iš vidinės ir išorinės perspektyvos veikia skirtingai. Iš individo perspektyvos, jis sukelia psichologinį paranojos jausmą, nes horizontas nurodo į neaapibrėžtumo sritį, kuri yra už sąmonės kontrolės ribų. Šis paranojos efektas įjungia vaizduotės ir semantinės asociacijos mechanizmą, kurie neturi jokio tiesioginio pagrindimo šiapus, nors žmogus tikrai žino, kad vyksta operacija ir jis yra persekiojamas. Iš išorinės perspektyvos žmogaus pasaulis yra teritorija, į kurią reikia įsibrauti ir kurią reikia užgrobti. Tačiau kadangi vis dar gyvename racionalios teisės pasaulyje, užgrobimas negali būti atviras, paliekantis ženklus ir pėdsakus. Spec. tarnybos įsibrauna taip, kad šis įsibrovimas netaptu lengvai parodomu faktu. Galima naudoti tik ikifaktinių ženklų sistemą. Kad įsibrovimo ženklas netaptų faktu, naudojamos įvairios maskuotės sistemos.

Organizacijai visos individualios teritorijos, per bendrą informacijos sistemą yra kiaurai permatomos ir kontroliuojamos, todėl organizacija turi informacinį pranašumą. O individualiu atveju, spec. tarnybų taktika, per maskuotės sistemas ir „anapusinio” pasaulio neapibrėžtumą stengiasi sukelti paranojos būseną. Kai maskuotės sistema lieka ikifaktinėje stadijoje, šis persekiojimas lengvai gali būti paverstas klinikiniu paranojos atveju. Tai taip pat yra vienas iš susidorojimo būdų. Realiai, kas operaciją tenkina, priklauso nuo turimų užduočių, ir toks klinikinis susidorojimas gali ir netenkinti. Tada šis efektas naudojamas psichologiniam dezorientavimui ir susilpninimui arba socialiniam diskreditavimui, jeigu žmogus išprovokuojamas elgtis neadekvačiai.

Iš taikinio perspektyvos kontr-priemonės gali būti, racionali maskuočių analizė (nepasiduodant impulsyviam mąstymui ir elgesiui) ir informacijos rinkimas, kuris mažina užhorizontinio pasaulio neapibrėžtumą. Bet teisiniam procesui svarbiausia yra operaciją pagauti kokioje nors faktinėje situacijoje, kurią būtų galima užfiksuoti ir naudoti kaip įrodymą. Nes į tavo kontroliuojamą teritoriją užsimaskavę braunasi agentai, kurie gali elgtis kaip paprasti nepažįstami arba kaip žinomi žmonės, bet niekada kaip prieš tave operaciją vykdantys operatyvininkai. Taip pat maskuojama technika („blakės”, mikroobjektyvai ir t.t.). Techniką „pagauti” lengviau negu žmones, bet ją sudėtinga asocijuoti su vykdoma operacija.

Maskuotės pavertimas faktu

Spec. tarnybos į teritoriją įsibrauna tik per ženklus, kurių tikslas paveikti žmogų, bet taip, kad poveikis netaptų faktu. Į pasaulį braunasi su žmonėm-agentais ir technika. Agentai yra užsislaptinę, kad nebūtų išaiškinti, o technika miniatiūrizuojama iki tokio laipsnio, kad paprastom priemonėm jos neįmanoma aptikti – tam reikia specialios įrangos. Šitaip pats operacijos organizacinis centras taikiniui visuomet būna už horizonto ribos, šitaip aktyvuojant psichologines „paranojos” struktūras.

Bet operacija dažnai pasiekia tokią stadiją, kai nuo taikinio ji neslepiama, bet slepiama tik nuo aplinkinių žmonių ir visuomenės, kad nebūtų galima suvokti neadekvačių reakcijų tikros priežasties. Tai pasiekiama per psichotroninės technikos naudojimą, kai užgrobiamas pats teritorijos, kurią siekiama kontroliuoti centras – highjack‘inamas sąmonės srautas. Kadangi tokia technika yra nuotolinė arba miniatiūrizuota (kaip blakės ir mikroobjektyvai), ji vis tiek leidžia spec. tarnyboms veikti iš už horizonto ir psichotroninio įsibrovimo į teritoriją vis tiek negalima paversti faktais, nors poveikis būna daug atviresnis, nei užsimaskavusio agento ženklas, kurio tikslas sukelti gelmines paranojines asociacijas. Prieš telepatinį terorizavimą galima kovoti tik su gynybiniais psichotroniniais implantais, bet juos turi tik agentai, o paprastam žmogui jie neprieinami.

Kaip maskuotę paversti faktu? Pirmiausiai, galima siekti užfiksuoti ženklą, kad jį būtų galima rodyti (jeigu tarkim gaunamas koks emailas ar koks laiškas, su paslėptu grasinamu turiniu). Toliau galima ieškoti užmaskuotų techninių priemonių. Tai yra lengviausia, bet reikia specialios įrangos ir kainuoja daugiau pinigų. Agentų demaskavimas – sudėtingiausias dalykas, nes daryti poveikį žmonėms neturi teisės, ir jie turi galingos struktūros stogą. Su žmonėm galimas tik „informacinis karas”.

Ar reikia šnekėtis su aplinkiniais

Paprasti ir atviri pokalbiai dažniausiai neveikia, nes, kadangi spec. tarnybos veikia iš už horizonto ir jų veiksmai dėl jau minėtų priežasčių sunkiai paverčiami faktais, savo žodžių dažniausiai nėra kuo pagrįsti. Nes, jeigu tavo sąmonėje yra tik užmaskuoti ženklai, bet nėra jokių faktų, tai kito žmogaus sąmonėje dažniausiai nebūna net ženklų, ir todėl yra labai sunku patikėti, nebent būtų labai išmintingas ir patirties turintis žmogus. Bet žemiausioje kastoje tai retai pasitaiko. Primityvus „pasiskundimas” kažkam dažniausiai būna neveiksmingas ir net kenksmingas, nes, pagal socialinę matricą, pradeda abejoti psichologine būsena. Tad jeigu yra noras kalbėtis ir aiškinti, tai reikia daryti ne paprastai, bet sumaniau.

Ko niekada nereikia daryti: Kalbėtis su sistemos, vykdančios susidorojimą, psichologais specialiastais, nes tada atveri savo sąmonę priešams ir leidi dar labiau padidinti savo teritorijos kontrolę įsibrovėliams, o jie lieka dar labiau užsimaskavę už horizonto ribos. Tada visi tavo racionalūs argumentai bus nurašomi kaip psichiatriniai simptomai, būsi pririštas prie vietos, gydytojų ir vaistų, kurie taip pat naudojami susidorojimui, arba psichotroninio poveikio maskavimui, kuris paverčiamas įvairiais „šalutiniais poveikiais”. Svarbiausia suvokti, kad psichologo išrašyti vaistai taip pat yra naudojami kaip maskavimo priemonė.

Sistemos sutvarkymas

Su tokia sistema spec. tanybos highjack‘ina žmogaus gyvenimą, kad privestu žmogų prie bedugnės krašto ir, naudodamiesi tokia situacija, galėtų valdyti. Užprogramuotos baigtys tokios: vaistų pripompuota daržovė, nusikaltėlis arba savižudis. Sutvarkyti sistemą nėra neįmanoma, bet tai labai sudėtinga ir be pagalbos, vienam to padaryti beveik nėra galimybių. Tai, aišku, nereiškia, kad nereikia stengtis. Blogiausias sprendimas – pasiduoti šantažui ir nustoti kovoti, nes tai reiškia sistemos vergo gyvenimą.

Pagrindinis tikslas turi būti sistemos sutvarkymas, kuriam žmogus turi atiduoti visą savo protą. Minimalus tikslas – neleisti sistemai primesti tau savo žaidimo.

Bet reikia žinoti su kuo turi reikalą. Tai yra galingas agentūrinis tinklas apraizgęs visą visuomenę. Aukščiausioje kastoje – agentai visi, vidurinėje kastoje – 70-80 procentų. Darbininkų kasta turi apie 30 procentų informatorių, slaptų bendradarbių ar agentų. Laisvajai žmonijai priklauso tik dalis, bet dažniausiai jie nesuvokia, kokiam pasaulyje gyvena. Kokiu principu veikia agentūra, jau paaiškinau: iš individualios persepktyvos, visa sistema veikia iš už psichologinio horizonto, neleisdama užfiksuoti jokių faktų. O neturint faktų, agentūra gali apsimesti durneliais, nors žino kas vyksta, o laisvoji žmonija irgi yra „šiapus horizonto” ir dažnai net nenutuokia, kas visuomenėje vyksta: kokie karai, susidorojimo spektakliai ir t.t.

Žmogui nepabūgus suremti špagų, laukia dramatiška kova ir herojaus bei į dangų keliaujančio kankinio kelias.

Apie fizikos naudą ir žalą

Civilizacija kryžkelėje

Nesudėtinga spėti, kad šiuolaikinės civilizacijos dabartį ir ateitį labiausiai lems mokslas. Tačiau ši įtaka gali pasirinkti dvi kryptis: į gerąją pusę arba blogąją. Bet tai, kuri kryptis bus pasirinkta priklauso ne nuo mokslo, greičiau nuo žmogaus ir jo sukurtų nemokslinių idėjų, kurias kelia religija ar filosofija. Kad mokslo evoliucija eitų teisinga kryptimi, reikalingas teisingas vedimas ir vadovavimas.

Blogai yra tai, kad dažnai mokslas akina, nes yra labai efektyvus, neįtikėtinai išplečia galią, teikia milžinišką praktinę naudą, “tikrą” žinojimą ir gali atrodyti, kad niekas daugiau civilizacijai nerūpi. Mokslui būdingas formulės ir dėsnio totalitarizmas nesunkiai persiduoda ir civilizacijai, kuri nejučiomis gali virsti technologinės vergovės visata, kurioje mokslininkas pavergs ir žmogaus kūną, ir sielą. Todėl nors praktinė mokslo nauda didelė, jis turi būti papildytas saiko jausmu, kuris turėtų apriboti nežabotą norą technologizuoti visus procesus – biologinius, socialinius, psichologinius ir t.t.

Svarbiausias klausimas – kaip tai padaryti? Manau, kad pirmas žingsnis į atsakymą yra tikros mokslo (fizikos) prigimties atskleidimas, leidžiantis suprasti, kad mokslinis metodas nėra joks absoliutas.

Mokslo magija

Mokslo magija pagrįsta trim sąvokom, kurios yra parametras, skaičius ir santykis. Prametras yra tikrovės savybė, kuri daro įtaka procesų tėkmei ir rezultatui. Parametras yra toks komponentas, kuris kažką tikrovėje daro ir nuo šio darymo priklauso tikrovės evoliucija. Tikrovė šitaip išskaidoma į kelias pagrindines dalis, kurios paskui jungiamos ir skaičiuojamos. Tokių parametrų mūsų tikrovėje nėra daug, nors tai nereiškia, kad sąmonė suvokia visus makro ir mikrorealybėje esančius, ar galimus, parametrus. Moksle tikrovės parametrizavimas, jos savybių pavertimas parametrais, atsijojant pagrindinius ir šalutinius jos bruožus, yra pirmas šuolis, atvėręs kelią šiuolaikinės fizikos ir kitų fundamentalių gamtos mokslų atsiradimui ir raidai.

Kitos magiškos sąvokos yra skaičius ir sąntykis. Fizika tapo įmanoma tada, kai žmogaus protas suprato, kad savybes, vadinamas parametrais, galima matematizuoti, arba išreikšti skaičiais. Tai buvo daroma jau žiloje senovėje, kurioje žmonės mokėjo skaičiais išreikšti įvairias tikrovės dalis. Šitaip buvo matuojama erdvė, pavyzdžiui, žemės sklypai, laikas, matuotas pagal kosminius kūnus ar sugalvojant kitų būdų jį išreikšti. Bet ilgai buvo nesuvokiama, kad parametrų yra daug daugiau, ne tik žemė, ne tik laikas, ne tik grūdų ar gyvulių kiekis ir t.t. Buvo suvokta, kad tikrovėje yra tam tikri realūs procesai, kuriuos galima išskaidyti į komponentus ir visus tuos komponentus perrašyti matematiškai, skaičiais. Tad dabar erdvė yra skaičius, laikas yra skaičius, substancija yra skaičius ir t.t.

Tikrovė yra vienis, tad norint gauti “tikrą” žinojimą, tai kas išskaidyta, turi būti susieta, kad gautųsi naujos rūšies metatikrovė, kiaurai permatoma sąmonės ir proto. Šitas susiejimas pasiekiamas per tam tikrus proporcinius santykius, kurie išreiškiami formule, laikoma pagrindine dėsnio žymėjimo forma. Sugebėjimas tikrovę išreikšti formulėmis ir buvo tas pagrindinis mokslo proveržis, pakeitęs šią civilizaciją į tokią, kokios niekada planetos istorijoje nėra buvę.

Tad fizikos mokslas skaidosi į tokį procesą:

a) tikrovė kaip vienis,

b) savybių, vadinamų parametrais, išskyrimas,

c) parametrų matematizavimas,

d) parametrų proporcinis susiejimas formulėje, kuri išreiškia dėsniu vadinamus tikrovės savybių santykius.

Klasikiniai parametrai

Parametrai yra pirminiai ir antriniai. Pirminiai parametrai tam tikrose ribose laikomi pamatiniais, neskaidomais į smulkesnius parametrus, o iš jų išvedami antriniai parametrai, kurie žymi tam tikrus pirminių parametrų santykius. Kaip pavyzdį galima paimti Lagranžo judėjimo lygtį, kuri sukonstruota iš pirminių ir antrinių parametrų. Pirminiai parametrai yra erdvė (x), laikas (t) ir masė (m), o iš jų išvedamas judėjimo greitis (v), kinetinė (T) ir potencinė energija (V), jėga (F) ir darbas (A).

Svarbu suvokti, kad klasikinė ir moderni fizika pagrįsta tik nedideliu skaičiumi pamatinių parametrų, o visa kita yra įvairios šių pamatinių parametrų kombinacijos, pritaikant įvairias geometrines ar algebrines struktūras išreikšti erdviniams santykiams, lemiantiems jėgas ir elementų judėjimo pobūdį. Viskas susiveda į triadą: erdvė – laikas – masė. Masė žymi substanciją, kuri yra viskas m = q V, kaip tam tikras energijos tankio (q) ir erdvinio tūrio (V) santykis ir proporcija. Šita substancijos struktūra įleista į erdvę-laiką, kuriame įvairiomis geometrinėmis (erdvinėmis) konfigūracijomis juda. Judėjimas yra pagrindinė egzistencijos forma.

Formulė m = q (V) išreiškia pagrindinę substancijos savybę, kad būdama klasikinėje erdvėje kaip fundamentalus parametras, ji turi savo vidinę tankio (q) struktūrą, kuri pati yra naujos fundamentalesnės fizikos, tokios kaip kvantinė mechanika ar kitokios, forma. Laikas ir erdvė šitaip, iš klasikinės tikrovės perspektyvos, kol  kas nestruktūrizuojami.

Didžioji viltis

Didžiausia mokslo svajonė – paaiškinti visą tikrovę. Šita svajonė fizikoje vadinama Visko teorijos pavadinimu, kurioje turėtų būti atskleista tikrovės formulė, apjungianti visus įmanomus santykius. Ką mokslininkai turės daryti, kad sukurtų šią “visko teoriją”, pagal pateiktą fizikos schemą yra aišku – pirmiausiai turės parametrizuoti visą tikrovę, nuo smulkiausio jos kvanto, iki visos visatos. Kol nesurinks visų parametrų, tol visko teorijos nebus. O jeigu visų parametrų surinkti neįmanoma, nes žmogus negali turėti tokių patyrimų, tai visko teorija neįmanoma, arba jai reikėtų milijardų metų, esant sąlygai, kad homo sapiens sąmonė evoliucionuos į aukštesnes formas.

Net makrorealybėje yra dalykų, kurie kyla iš tokios neparametrizuotos gelmės, kurie net moderniausiam mokslui yra sunkiai įkandamas riešutas. Iš fizikos – tai gravitacinio lauko kvantinė teorija; biologijoje – tai gyvybės atsiradimas; psichologijoje – sąmonės mįslė ir t.t. Šitie dalykai nėra parametrizuoti ir ištyrinėti oficialaus mokslo, ir žmogus negali suprasti jų paslapties.

Kita vertus, tai gali būti ir mokslininkų sąmokslas prieš visuomenę, kai jie rodo tik tas mokslo dalis, kurios nekelia grėsmės jų valdžiai, o slaptas mokslas – nerodomas visuomenei. Tai yra,  parametrizuota daug didesnė tikrovės dalis, nei tai yra rodoma žmonėms, kad nebūtų griaunamas valdžios pamatas (pavyzdžiui, paaiškėjus, kad valdžia visuomenę valdo per manipuliavimą sąmone technologinėmis priemonėmis).

Kad ir kokia būtų paslaptis, aišku, kad visa tikrovė nėra parametrizuota, nes tai neįmanoma. Mokslinio tyrimo sistema pastatyta ant dviejų stulpų a) tiesioginio stebėjimo sąmonėje, ir b) eksperimentinių prietaisų rodmenų. Klasikinė fizika yra stebima ir mąstoma, naudojant tik paparastus matavimo prietaisus, o kvantinė fizika pagrįsta aparatais, tokiais kaip pavyzdžiui LHC (dalelių greitintuvas). Kvantinė realybė tiesiogiai nestebima, todėl iškyla daugybė sunkumų šitos realybės parametrizavimui, parametrų matematizavimui ir jų proporciniam susiejimui formulėse.

Parametrų erdvė

Visko teorijos sistema turėtų atrodyti taip:

Iš makrorealybės išskleidę mikrorealybę į parametrų erdvę matome, kad turi būti parametrų hierarchija. Tarus kad yra fundementali, toliau neanalizuojama kvantinė tikrovė, galime daryti prielaidą, kad yra ir fundmenatalių tikrovės parametrų rinkinys, kuris toliau į nieką neskaidomas. Iš šio rinkinio turėtų būti išvedami visi aukštesnio rango išvestiniai parametrai. Kvantinės realybės parametrus galima pavadinti k-parametrais, o makrorealybėje yra klasikinei tikrovei žinomi klasikinės fizikos parametrai, kuriuos galima vadinti m-parametrais (makro parametrais).

Visos m-parametrais išreiškiamos realybės turi turėti savo priežastis ir mechanizmus kvantinėje realybėje, kuriuos įmanoma bus paaiškinti tik tuo atveju, jeigu bus išaiškinti k-parametrai (jeigu ne visi, tai bent dalis jų, tarkime matavimo prietaisais nustačius ir apibendrinus tam tikras kvantinio lauko savybes).

Kaip pavyzdys gali būti psichologinė gyvybės savybė, vadinama sąmone. Ši savybė priklauso ir veikia makrorealybėje ir tiriama kognityvinės psichologijos mokslo. Bet akivaizdu, kad mosklininkai apie šį makroreiškinį žino daugiau negu sako, nes yra sukurta psichotroninio valdymos sistema, su kuria valdžia gali highjack’inti sąmonę. Tai reiškia, kad žinomi kažkokie įslaptinti m-parametrai, hierarchijos vidurinio lygmens parametrai, o gal ir k-parametrai. Apsiginti bus įmanoma, tik visuomenei pačiai išaiškinus šiuos parametrus ir mechanizmus.

Ši sistema rodo, kad gali būti klasikine tiikrove ir klasikiniais parametrais pagrįsti ryšiai ir santykiai tarp makro objektų. Bet galima spėti, kad egzistuoja horizontalūs ryšiai ir tarp k-parametrų, kvantiniame lauke. Tačiau iki jų išaiškinimo ir įvaldimo – ilgas kelias.

Šis apibendrinimas rodo, kad iki Visko teorijos – labai toli. O auksinių k-parametrų kvantinėje realybėje gali tekti laukti milijonus metų, jeigu homo sapiens rūšis iki to momento neišsinaikins.

Išvada

Šitokia fizikos sistema nėra nei įspūdinga, nei atrodo kaip kelianti kažkam didelę grėsmę. Nebent kaip teorija, visą tikrovę vaizduojanti per proporcinius primityvių parametrų santykius, ji yra labai neestetiška. Psichologiškai žmogų ar kokį objektą įsivaizuoti tik kaip formulių rinkinį ir manyti, kad tai yra viskas, visa tikrovė, gali būti sudėtinga, net su galinga propagandos mašina plaunant nuo mažens žmonėms smegenis. Grėsmingiau yra tai, ką toks mokslas gali įdėti žmogui į rankas – branduolinė bomba, psichotronika ir t.t. Jeigu rankos netinkamos, o kad visų valdžių rankos netinkamos – akivaizdu, tada liūdnos mišios. Todėl jau sakiau ir dar kartą pakartoju – mokslas negali būti aukščiausias rangas, nes tada didelė tikimybė, kad civilizacija nukeliaus šunkeliais.

Psichotroninio montažo sistemos

1. Nauja teisė

Valstybės organizacija psichotroninę techniką naudoja įvariems tikslams. Vienas tokių tikslų yra bylų fabrikavimas, kai tik vaizduoja, kad kažką aiškinasi, o ištikro taiko psichotroninį montažą. Šitaip, ką nors pakišę, gali gauti „rezultatą” arba susidoroti su nepageidaujamais žmonėmis vien tam, kad parodytų savo valdžią.  Tai ir yra viena iš naujausių priemonių valstybės organizacijos arsenale, apie kurią retkarčiais nesukonkretindami užsimena žurnalistai, tarnaujantys valstybės organizacijai. Galima net teigti, kad yra iškerojusi ištisa sistema, tačiau dauguma žmonių apie ją nieko nežino. Ir nemoka apsiginti. O propaganda tokius persekiojamus žmones pateikia kaip nusikaltėlius.

Su tokiom priemonėm valdžia išplečia savo galią, įsivaizduoja, kad jai atsiveria neribotos galimybės, kurioms pasipriešinti negali joks laisvajai žmonijai priklausantis žmogus. Tačiau taip neturėtų atrodyti. Laisvoji žmonija turėtų dėti visas pastangas, kad sugebėti bent įrodyti, kad valdžia naudoja ne tikrovę, bet montažą, ir viskas, kas viešinama apie šitaip užgrobtą žmogų yra šlykštus melas ir šmeižtas.

Ši permaina baigia sunaikinti teisę visame pasaulyje ir numanau, kad neužilgo ji gali būti pašalinta galutinai, bent tokiu pavidalu, koks yra šiuo metu. Tai nereiškia, kad nebus jokios teisės, bet veikiausiai teisė bus priderinta prie psichotroninės technikos naudojimo, kad ji nebūtų nelegali ir jos nereikėtų pridenginėti valstybine paslaptimi.

Kitas variantas tas, kad ši technika bus dar ilgai slepiama ir valdžia vaidins seno modelio teisinius spektaklius. Tačiau žinant kokie globaliniai geopolitiniai procesai vyksta planetoje, kad vyksta vadinamasis „šliaužiantis perversmas” organizuojamas pirmiausiai vakarų ekonominio-politinio-karinio elito, tai kad suduotų galutinį smūgį laisvajai žmonijai, įvedus naują tvarką, nauja valdžia gali laikyti paruošus siurprizą, su kuriuo bus panaikinta seno tipo teisė, bus įteisinta psichotroninė technika ir žmogus bus paverstas tik sistemą aptarnaujančiu vergu, su kuriuo valdžia galės daryti ką nori. Nebus jokių teisių, bus galima užgrobti sąmonę, tyčiotis iš žmogaus, naudoti psichotroninį montažą, kankinti ir t.t. Tam, kad valdžia parodytų savo galią, ar pasiektų norimą rezultatą.

Ir tai ne šiaip spėlionės. Tai vyskta jau dabar ir ši technika išbandoma su žmonėmis, o gal net jau naudojama. Tačiau ji vis dar  yra slapta, vis dar vaidinamas spektaklis, o žmonės, kurie patiria tokį smegenų highjack‘inimą apšaukiami paranojikais ar kitokiais psichiniais liginiais. Tačiau tai vyksta, ir kiekvieną dieną atsiranda vis daugiau įrodymų. Bet manau, kad ši technika nebus ištraukta į dienos šviesą tol, kol nebus užgrobta visa laisvoji žmonija. Tada globalinei valdžiai šią paslaptį slėpti nebus jokios prasmės, nes vis tiek žmogus neturės kam pasiskųsti, nes visi svertai bus vienose rankose. Susidoroti su bet kuo nebus jokių problemų, apšaukti nusikaltėliu ar ligoniu ir eliminuoti iš vergų visuomenės.

Todėl būtina neleisti, kad tai nutiktų.

2. Psichotroninio montažo principai

Norint suvokti psichotroninio montažo principus, reikia bent apibendrintai žinoti, kokia yra žmogaus sandara. Psichotroninėje technikoje naudojama kažkas panašaus į kognityvinę fiziką, kai fizikiniu poveikiu veikiamos pažintinės funkcijos. Tai, ką pabandysiu pateikti toliau, yra bandymas paaiškinti psichotroninės technikos daromą montažą kognityvinės psichologijos rėmuose, labai nedaug užgriebiant fizikos klausimą. Bet bus naudojami tik fizikinių dydžių žodiniai terminai, nerodant jokių fundamentalios tikrovės parametrų proporcijų ir jomis išreiškiamų mechanizmų.

a) Supratimo galimybių ribos

Paprastu protu ir mąstymu suprasti, kaip vyksta psichotroninis montažas – nėra lengva, nes suvokimui atsiveria labai ribota tikrovė, kurios neužtenka žmogaus paaiškinimui. Bet daug ką vis tiek galima įsivaizduoti, nors tik tų galimybių ribose, kurias nustato sąmonė. Pagrindinė problema ta, kad žmogus yra tik išorinis stebėtojas, atskirtas nuo tikrovės esmės suvokimo. Jam duotos tik dvi tikrovės aprėptys, vadinamos ekstensyvumu ir trukme. Žmogaus sąmonė gyvena šiose aprėptyse, kurias papildo proto galimybės, leidžiančios suvokti skirtumą ir išskirti objektą, ir nustatyti santykį, tai yra išskirtus objektus sujungti. Ši sistema yra aukščiausias taškas, kurio viduje yra žmogus, kuris pasaulį mato tik iš tokios perspektyvos. Kad paaiškintum sąmonę, tokio išorinio ekstensyvumo ir trukmės suvokti neužtenka.

Šios dvi aprėptys leidžia suvokti tikrovę tik kaip padalintą į daleles arba kaip ištisinę terpę, nes ekstensyvioji aprėptis gali būti arba padalinta į sudedamąsias dalis arba būti ištisinis laukas. Fizika gali judėti tik šiuose rėmuose, kitokių realybių sąmonė suvokti negali. Tai reikštų, kad žiūrint iš šios vidinės perspektyvos, visa tikrovė matoma per dvi aprėptis, kurios yra tarsi žodynas iš vieno žodžio, su kuriuo reikia aprašyti visą tikrovės įvairovę. Kad ir kur mestum žvilgsnį – visur vienas ir tas pats žodis, vienas suvokimas, tas pats ribotas aprėpčių rinkinys. Akivaizdu, kad vieno žodžio nepakanka. Reikia kurti naujus žodžius (nors tai neįmanoma), arba skaidyti tą vieną žodį ir bandyti pagal jį tikrovėje įžvelgti kažkokią sandarą.

Padarius prielaidą, kad žmogus yra tam tikra tikrovėje atsiradusi struktūra ar mechanizmas, galima ją bandyti paaiškinti naudojantis ekstensyviąja aprėptimi. Manau, kad į kvantus padalinta aprėptis paaiškinimui nelabai tinka, ir kad artimesnė vidiniam suvokimui yra „lauko” sąvoka. Sandarai išskirti reikia skirtingų laukų ir tų laukų sąveikos, suvokiant, kad toks paaiškinimas remiasi išorine perspektyva ir nuo vidinio pačios transcendentinės tikrovės viso principo, kurio suvokti sąmonėje neįmanoma, atskirta.

b) Žmogaus sandara

Pačiame žmogaus centre – viskas sujungta. Bet viskas negli būti pagrįsta vienu principu, nes yra skirtingos savybės ir skirtingos funkcijos. Šios dalys atsiranda vienose smegenyse, kurios viską susieja, bet jos kyla iš skritingų mechanizmų ir turi kitokią paskirtį.

Smegenys turi tokias pagrindines funkcijas: sensorinę, kognityvinę ir motorinę. Sensorinėje dalyje yra visi su išoriniu pasauliu susiejantys jutimai. Kognityvinė dalis turi pažinimo paskirtį ir atitinkamai skyla į tokias smulkesnes dalis: protas (mąstymas), vaizduotė, ir atmintis. Motorinė dalis valdo kūno judesius, leidžia vykdyti išoriniame pasaulyje numatytas ir suplanuotas veiklas. Visas šias dalis susieja sąmonė ir jas atitinkmai koordinuoja. Psichotroniniam montažui aktualiausia yra kognityvinė dalis, ypač mąstymas ir vaizduotė, per kuriuos galima fabrikuoti atmintį, įrašant į ją su montažu suformuotas falsifikacijas. Pabandysiu parodyti, kaip su psichotroniniu highjack‘inimu užgrobiama vaizduotė ir į sąmonę įrašinėjami kriminalinei bylai sufabrikuoti reikalingi vaizdiniai.

Lengviausia tai padaryti per sensorinės žievės kuriamo pasaulio modelio veikimo principą. Vidinės aprėptys leidžiančios suformuoti vidinį, sensorinį pasaulio modelį skyla į tokius komponentus: šablonas, kokybė ir suvokimas. Šablonas yra tam tikras vidinis smegenų laukas, kuriame galima formuoti įvairius pavidalus ir jų dalims suteikti skirtingas savybes. Šis šablono laukas turi turėti kažkokią fizikinę prigimtį, ir galima manyti, kad jeigu sukurta psichotroninė technika, tai žinoma šio lauko prigimtis, ir yra kažkokia slapta fizika, apie kurią visuomenė nežino. Šis principas turėtų veikti taip: receptoriai sužadinami greitai besikeičiančių išorinių dirgiklių, perduoda signalų serijas į smegenis, kur šie signalai analizuojami, ir analizės duomenų pagrindu kuriamas laukas. Jis turėtų būti bejuslis, skaidrus ir permatomas, bet su užkoduota informacija.

Bet ant šio šablono turi būti uždėtos ir tam tikros kokybės, vadinamos jusliniu lauku. Aš manau, kad kiekvienam sensoriniam modalumui (pojūčiui) yra vienas laukas, kuris jungiasi su šablonu, ir pagal reikšmes, kurios jame užkoduotos, įgauna skirtingas kokybes. Pavyzdžiui, tokios gali būti spalvinės regimojo pasaulio kokybės. Kadangi yra labai daug įvairių atspalvių, tai didesnė tikimybė, kad yra vienas spalvinis laukas, kurio kokybė ir atspalvis priklauso ne nuo paties juslinio lauko savybių, bet nuo susijungimo su šablonu, kuriame yra atspalviui suformuoti reikalinga informacija, šablono lauko reikšmės, kurios gali kisti kažkokios skalės ribose.

Paskutinis komponentas yra suvokimas, kurį aš savo modelyje atskiriu nuo introjekcijos, ir laikau savarankišku lauku, kuris uždedamas ant su kokybių lauku sujungto šablono. Kodėl reikia atskirti šiuos komponentus, vietoj to, kad jie būtu laikomi vieninga mase, kurią su visais komponentais vienoje vietoje formuoja kažkoks išorinis mechanizmas.

Sensorinis šablonas turi būti labai greitai besikeičiantis laukas, nes į receptorius paduodama vis nauja informacija, ir šablono laukas pagal šią informaciją turi būti milžinišku greičiu perdaromas, gal milijoną kartų per sekundę greičiu. Šis perdarytas šablonas tokiu pačiu greičiu turi būti sujungiamas su juslinių kokybių lauku ir perdaryti objektų, modelių savybes. Tai turėtų vykti kaip kažkas panašaus į dideliu greičiu vykstantį įrašymą ir trynimą. Tačiau suvokime viso to nėra. Jeigu šablonas būtų sąmonė, tai įvykiai jame keistųsi tokiu greičiu, kaip nuolat perkuriamas laukas. Jeigu sąmonė būtų juslinis laukas, tai būtų suvokiamas dideliu greičiu vykstantis įrašymas ir trynimas. Bet viso to nėra. Sąmonė pakankamai lėta, jos tempas toks, kokio reikia išorinio pasaulio reprezentacijos imitavimui. Todėl ji turi būti kažkas kita, atskiras suvokimo laukas, sujungiantis visas šablone ir jusliniame lauke užkoduotas aprėptis į vieną visumą, kuri sąmonėje teka „natūraliu” greičiu.

c) Pasąmonė, sąmonė

Iš šio aprašymo matosi, kad svarbiausia yra šablonas. Ką smegenys šablono lauke užkoduoja, tą sąmonė ir suvokia. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kad visų modalumų šablonai yra tik galutinis rezultatas, neparodantis, kaip tas rezultatas buvo pasiektas. Didžioji dalis procesų vyksta už sąmonės ribų. Kiekviena sistema turi tokią pasąmonės sistemą, kurioje yra viskas, o šablono matrica tėra ledkalnio viršūnė, parodanti tik nedidelę dalį to, kas vyksta smegenyse. Ši pasąmonė įdomi motorinėje sistemoje, nes kūno judesiai projektuojami beveik nedalyvaujant sąmonei. Ši gauna tik ribotas motorines vizualizacijas. Bet svarbiausia yra kognityvinė pasąmonė, ypač protas ir atmintis, kurių visa apimtis sąmonėje nedalyvauja ir į ją įvedama tik riboto išrinkimo principu.

Tarkime, kad aprašyta sistema yra teisinga. Ji rodo, kad viską padaro pačios smegenys, o sąmonė tėra epifenomenas, tik atvaizduojantis veidrodis, neturintis jokio atgalinio ryšio. Bet jeigu sąmonė smegenims būtų „nereikalinga”, kam ją gamta iš viso būtų sukūrusi? Valdytų tik pasąmonė, ir tokio valdymo užtektų. Tačiau sąmonė yra, ir galbūt ne vien todėl, kad ji įrašyta į tikrovės prigimtį, į jos galimybių sąrašą. Galima sakyti, kad sąmonė yra todėl, kad tokia yra visos tikrovės prigimtis, kurios vidinis principas yra sąmonės substancija. Bet sąmonė, kaip suvokimas atlieka ir svarbų vaidmenį introjekcijoje. Šis vaidmuo yra dėmesys, išrinkimas ir skirtingų sistemų koordinavimas.

Visos sistemos turi savo dėmesio mechanizmą. T.y., yra sensorinis dėmesys, kuris išrenka juslinį objektą. Yra kognityvinis dėmesys, kuris protui ir atminčiai išrenka temą, koordinuojant su sensoriniu dėmesiu. Ir galų gale motorinis dėmesys, kuris koordinuotai su sensoriniu ir kognityviniu dėmesiu išrenka kūno judesius. Paprasčiausias yra sensorinis dėmesys, nes visa pasaulio aprėptis yra suvokimo ribose, ir išrinkimo spindulys juda tik šiuose rėmuose. Tuo tarpu kognityvinis ir motorinis dėmesys yra kitokie, nes didelė proto, atminties ir judėjimo programavimo dalis yra už suvokimo ribų. Tad šis laukas, kuris kuria šablono matricoje suvokimo jausmą, turi turėti galimybę veikti ir už suvokimo ribų, ir turi kažką panašaus į dėmesio mechanizmą veikiantį už sąmonės.

Tad sąmonės vienas iš vaidmenų turėtų būti išrinkimas ir koordinavimas.

d) Vaizduotės montažas

Iš aprašytos žmogaus sandaros aišku, ką reikia valdyti, norint kontroliuoti žmogaus suvokimą. Svarbiausias yra šablono laukas. Vaizduotė labai glaudžiai susijusi su sensorine smegenų dalimi, tik į vaizduotės zoną informacija paimama ne iš išorinio stimuliavimo, bet iš vidinių smegenų resursų. Vaizduotė išsiskaido į tokius pačius komponentus, kaip buvo aprašyta aukščiau: šablonas, kokybė ir suvokimas. Valdant šablono lauką, į sąmonę galima įrašyti bet kokius vaizdinius, ir jeigu sąmonė tuo pačiu metu skenuojama, tuos vaizdinius įrašyti kaip operacijoje „surinktus duomenis”. Arba su psichotroniniu montažu sufabrikuoti vaizdiniai gali būti įrašomi į atmintį, vieta užfiksuojama ir stimuliuojant nuolat iškeliama į sąmonę kaip tiriamo žmogaus „atmintis”.

Svarbiausias yra šablono lauko klausimas, kurio prigimtį galima aiškinti įvairiai, ieškant analogijų su žinomais laukais, pvz. su elektriniu lauku, arba kitais viešumoje nežinomais laukais, kurie mokslininkų buvo atrasti, bet slepiami nuo visuomenės. Paprasčiausias paaiškinimas būtų, jeigu elektrinio lauko viduje būtų tokių kokybių ir suvokimo kodavimo savybių, bet manau, kad labiau tikėtina, jog tai yra naujo tipo laukas, specialiai pritaikytas psichikos kodavimui. Labai tikėtina, kad smegenų medžiagos viduje yra tokia psichoenergetinė nuo struktūros atsipalaidavusi sistema, turinti išvardintas savybes, kurią kažkada vadinau „transneuroniniu lauku”, nors šis terminas gali būti ne visiškai tikslus.

3. Pabaigai

Ši sistema nėra tik mano spėlionės, nes su tokia technika montažas buvo daromas mano sąmonėje ir aš rašau iš tikro savo patyrimo. Tai reiškia, kad psichotroninė fizika seniai sukurta ir yra naudojama susidorojimui su visuomene. Kol kas tokia technika yra slapta. Tačiau kai „šliaužiantis perversmas” planetoje valdžios bus baigtas, ši technika taps vieša ir „teisėta”. O žmogus neturės galimybių priešintis, kol nesuvoks, kas vyksta.

Apie propagandą

Šių dienų pasaulyje ypač svarbu išsaugoti blaivų žvilgsnį į gyvenimą, nes blaivus tikrovės matymas suteikia pranašumą ir neleidžia niekam užgrobti tavo minties ir sąmonės savais tikslais. Tam reikia suvokti, koks yra skirtumas tarp informacijos ir propagandos. Informacija visų pirma yra tikrovė, kuri reikalinga ir naudinga, o propaganda pirmiausiai yra suinteresuotumas. Kaip šios sąvokos suvokiamos realiame kontekste, priklauso nuo pasaulio, kuris yra atskaitos taškas. Jeigu pasaulis yra simuliacinis, persmektas ideologizuotais atvaizdais, tai ir tikra informacija gali atrodyti kaip propaganda, nors ji rodo tiesą ir tikrovę. Jeigu sąmonė yra užgrobta ideologinių simuliakrų, tai informavimas gali atrodyti kaip suinteresuotumas, šitaip ją prilyginant propagandai. Tuo tarpu tikra propaganda susijusi pirmiausiai su tam tikru suinteresuotumu. Pastarasis visada svyruoja tarp esamos ir norimos tikrovės, jeigu yra suinteresuotumas skleisti kokį nors matymą, ir yra konfliktas tarp to, kas yra ir ko norima. Tada esama tikrovė keičiama norima tikrove. Tai ir yra propaganda, ne parodymas, bet suinteresuotas pateikimas, tikrovę iškraipant, ją vietomis padidinant, sumažinant ar pakeičiant.

Žinoma, informacijos nuo propagandos visiškai atskirti neįmanoma, nes didelė dalis propagandos yra ne paviršiuje, bet užkoduota gelminėse ženklų pateikimo struktūrose, kurias žmogus išmoksta jų neįsisąmonindamas. Tokia propaganda pradedama suvokti tik nugyvenus nemažą gyvenimo dalį. Kalba yra propagandinė net neutralioje savo formoje, nes joje yra užkoduoti paslėpti vertinimai ir perspektyvos. Tai yra, žmogus net nedėdamas jokių specialių pastangų ir nerodydamas atviro suinteresuotumo, tik vartodamas žodžius yra propagandos skleidėjas. Pagal šį kriterijų, beveik visi žmonės yra smegenų plovimo aukos ir to net nesuvokia, ir nesuvokdami plauna smegenis su paslėpta propaganda kitiems žmonėms. Šitokia propaganda yra sudėtingas klausimas, ir jį iki galo suprasti įmanoma tik įsigilinus su filosofine analize, tai yra, filosofiniu žvilgsniu kalboje bandant atsekti visas perspektyvas, vertinimo kriterijus ir iš jų kylančius suinteresuotumus, kurie perėjo į neutralias kalbos struktūras. Tokių struktūrų pavyzdys galėtų būti net paprasti žodžiai, kuriuos galima suskirstyti į tris klases: neutralius, aukštinančius ir menkinančius. Ypač aukštinantys arba menkinantys žodžiai yra kalboje užkoduota propaganda, kuri skleidžiama to net nesuvokiant.

Tokia analizė yra svarbi ir įdomi, siekiant suprasti propagandos principus. Tačiau mane labiau domina ne „netyčinė”, bet sąmoninga propaganda, kurioje išnaudojamos ir gelminės ideologinės ženklų struktūros, ir sąmoningai kuriami nauji ženklai, kuriuos bandoma įrašyti į žmonių sąmonę, turint suinteresuotumą tikrovę pateikti norimu būdu, jeigu esama tikrovė neatitinka norimos. Tyčinei propagandai visų pirma būdingas atotrūkis tarp pateikimo ir tikrovės, kai yra tam tikra propagandinė programa ir siekiama kažką menkinti arba aukštinti, neretai tokį mažinimą ar didinimą hiperbolizuojant. Pats paprasčiausias būdas yra tam tikras nuo tikrovės atsietas prilyginimas. Priliginimui renkamiesi emociškai pakrauti žodžiai ir filologiniai vaizdiniai, kurie yra propagandiniai savo nusistovėjusia įprastine vartosena. Tokie neigiami žodžiai gali būti „veidmainis”, „nevykėlis”, „niekšas”, „tinginys”, „parazitas”, „asilas”, „vidutinybė”, „nusikaltėlis” ir t.t. Propagandinis prilyginimas būna tada, kai tarp tikrovės ir žodžio nėra ryšio, ir šitoks prilyginimas yra savavališkas, esant propagandiniam suinteresuotumui, kad žmonės negalėdami patikrinti, matytų tikrovę ne tokią, kokia ji yra, bet tokią kokia pateikiama. Pavyzdžiui, vienos valstybės vadovą už tam tikrus veiksmus vadinant „nusikaltėliu”, o kitos už tuos pačius veiksmus net pagiriant („kaip sėkimingai tvarkosi su „problemomis”). Turiu galvoje Libijos diktatorių, kuris yra nusikaltėlis, o JAV prezidentai Afganistano ir Irako karuose „didvyriai”. Bet reali situacija nėra tokia paprasta. O paminėtas suinteresuotas pateikimas, yra tik primityvi masinio poveikio priemonių („žiniasklaidos”) propaganda.

Žiauresnė propagandos rūšis yra pajuoka, pašaipa ar patyčia, kuri akcentuoja kažkokį trūkumą ar netobulumą. Trūkumas gali būti įsivaizduojamas arba tikras. Jeigu trūkumas yra įsivaizduojamas, tai propaganda naudojasi tuo, kad paprasti žmonės tikrovės vis tiek negalės patikrinti ir patikės žodžiu, todėl paprasčiausiai meluojama. Jeigu trūkumas ar netobulumas yra tikras, tai jis paprastai groteskiškai padidinamas, tarsi žmogus susidėtų vien iš minusų ir jame nebūtų nieko pozityvaus. Šitaip dalis sumaišoma su visuma ir žmogus, organizacija ar koks darbas arba kūrinys yra pagal propagandinę programą sumenkinamas. Dažnai net jeigu trūkumai įsivaizduojami arba jie matomi tik pasirinkus ribotą perspektyvą arba vertinimo kriterijų. Nėra tobulų žmonių, visi turi kažkokių trūkumų ir propaganda tuo naudojasi, o jeigu trūkumų neranda, tai prigalvoja ir vaizduoja tikrovę taip tarsi ji susidėtų vien iš trūkumų, o propagandinio tyčiojimosi autoriai būtų tobulumo įsikūnijimai, bet kokiu atveju turėtų pranašumą pašaipos objekto atžvilgiu. Pavyzdžiui, viena iš paplitusių pajuokos rūšių yra ironija ir sarkazmas, naudojamas kai trūkumas yra tariamai akivaizdus, tačiau norint padaryti įspūdi teigimas ir neigimas apverčiamas ir šitaip žmogus arba erzinamas, arba jis laikomas tokiu „durnium”, kad galvojama jog jis nesupras vertinimų apvertimo. Tarkim, norima pagal savo vertinimus pavadinti ką nors kvailiu, bet vietoj to sakoma „proto bokštas”.

Tokių propagandinių triukų yra daugybė. Pagrindinė savybė yra atotrūkis nuo tikrovės, tik vaizdavimas arba įsivaizdavimas arba tam tikra „reali” perspektyva. Vykdant propagandą, beveik visada siekiama auką sumenkinti, su ja susidoroti, o save išaukštinti, filologinėm priemonėm įtvirtinti savo pranašumą, pavyzdžiui, viešai iš ko nors tyčiojantis (hiperbolizuotai imituojant „trūkumą”), ieškant trūkumų ir šiaip kabliukų, kuriuos būtų galima išnaudoti propagandoje.

Propaganda visuomet atspindi tam tikrą perspektyvą, vertybes arba vertinimus. Tai reikškia, kad nėra objektyvios propagandos, propaganda visada yra subjektyvi. Tai kyla iš pagrindinio propagandos bruožo, kuris buvo įvardintas pradžioje – tai yra suinteresuotumas. Suinteresuotumas visada subjektyvus, nors perspektyva gali būti individuali arba platesnė, kokios nors grupės arba organizacijos. Suinteresuotumas kyla iš vertinimo. Visi žmonės ir visos organizacijos kažko siekia ir kažko nesiekia. Šis pasirinkimas yra pagrįstas vertinimu, kurio du pagrindiniai elementai yra perspektyva ir vertinimo kriterijus (estetinis, etinis, utilitarinis ir t.t.). Šitaip tikrovė žmonių ir grupių veikloje skyla į tą, kuri teigiama ir tą, kuri atmetama. Iš to kyla suinteresuotumas, kažką didinti arba kažką mažinti, naudojant taip pat ir filologinę propagandą ir paminėtas ir nepaminėtas stilistines priemones, kurių yra daug ir kurias suklasifikuoti ir išvardinti, nėra šio įrašo tikslas. Svarbu suvokti tikrą principą, kad būtų galima atskirti informaciją nuo propagandos.

Aišku, propaganda nėra tik „bloga”, pavyzdžiui, kai skleidžiant kažkokią svarbią informaciją, norima ir patraukti kuo daugiau žmonių į savo pusę. „Bloga” yra nachališka propaganda, kuri visiškai atitrūkusi nuo tikrovės ir yra skirta realiam susidorojimui su konkurentu arba priešu. Tokios propagandos toleruoti negalima, nes ji prilygsta įžuliam melui ir šmeižtui, arba psichopatiškam tyčiojimuisi iš nieko dėtų žmonių, ieškant tikrų ar įsivaizduotų trūkumų, ir juos panaudojant psichologiniam asmens naikinimui iš savo tariamų ideologinių „aukštumų”. Net metus paviršutinišką žvilgsnį į populiarias masinio poveikio priemones, akivaizdžiai matosi, kad ji yra labai užteršta propagandos ir galima įžvelgti, kad egzistuoja reali kitokių perspektyvų ar paprasto informavimo cenzūra. Tačiau suvokiant pagrindinius principus, galima neleisti užgrobti savo minčių ir pasilaikyti jas sau, neatiduodant propagandiniam išnaudojimui. Bet tikros informacijos surasti yra sunku, žmonės yra neatsparūs propagandai, todėl mintis senso-kognityvinėje sintezėje, kurioje sąmonė mintį sujungia su pasaulio atvaizdu, sukčių, melagių ir visokio plauko šarlatanų, tarnaujančių valdžiai ar galingoms įtakos grupėms, siekiančioms valdyti žmonių sąmones savo tikslais, užvaldoma ir žmogus paverčiamas Goebbelso propagandos ministerijos propagandinio mėšlo kibiru, negebančiu atsirinkti, kas yra melas, o kas yra tikra.

Sąmonė: pirminė substancija ar lokalus suvokimo tenzorius?

Sąmonės galimybės

Dabartinėje planetos civilizacijoje gyvuoja dvi pagrindinės sąmonės supratimo srovės. Viena jų yra religinė srovė, o kita atstovauja moksliniam supratimui. Filosofija stovi tarp religijos ir mokslo, atspindėdama vieną ar kitą srovę. Religijos išskirtinis bruožas yra tas, kad ji net neturėdama tiesioginio patyrimo, bando mąstyti apie tikrovės visumą, o mokslas tikrovę susiaurina tik iki tikrovės atvaizdo sąmonėje. Todėl religijai ir mokslui atsiveria skirtingi tikrovės vaizdai ir sąmonės interpretacijos. Mūsų pasaulyje propaguojama iliuzija, kad moksle yra tik tiesa, o religija – tik fantazijos. Iš tikro pačiam moksle daug fantazijos, o religijoje – daug tiesos. Tas pats tinka kalbant ne tik apie tikrovę, bet ir apie sąmonę. Religinė sąmonės teorija nebūtinai reiškia fantazijos, ir mokslinė teorija nebūtinai reiškia – absoliuti tiesa.

Šių dviejų srovių santykis pateiktas lentelėje. Pagrindiniai skirtumai, atskiriantys religinį ir mokslinį požiūrį yra sąmonės apimtis ir atsiradimo mechanizmas. Religijoje kalbama apie kosminę sąmonę, o individuali sąmonė yra tik kosminės sąmonės įsikūnijimas. Moksle sąmonė yra lokali, prikaustyta prie vietos ir tos vietos tam tikros struktūros ir organizacijos. Antras skirtumas yra atsiradimo būdas. Religijoje sąmonė yra visur ir ji nekuriama ir neatsiranda, bet egzistuoja kaip pirminė substancija. Mechanizmas yra tik kosminės sąmonės individualus įsikūnijimas. Moksle lokali sąmonė atsiranda dėka kažkokio materialaus mechanizmo ir yra materialus, tik vietinis, smegenyse esantis aplinkos atvaizdas.

Sąmonės pažinimo forma	Mokslas ir filosofija	Religija ir filosofija
Mąstas	Lokali sąmonė (individuali)	Nelokali sąmonė (kosminė)
Atsiradimas	Mechanizmas	Pirminė substancija
Ryšiai	Lokalūs ir nelokalūs	Lokalūs ir nelokalūs
Individualus įkūnijimas	Vietinės organizacijos materiali struktūra	Iš kosminės į individualią sąmonę įkūnijimo mechanizmas

 Lokali sąmonė reiškia, kad ji gali būti tik individuali ir kad nėra jokių kitų egzistencijos lygmenų, kuriuose galėtų egzistuoti kitokios sąmoningos formos. Kosminės sąmonės teorija leidžia daryti prielaidas, kad sąmonė gali egzistuoti ne tik individualiame kūne, bet ir kitose realybėse. Smegenys atsiranda pereidamos tokius lygius: subatominės dalelės, atomai, molekulės, ląstelės-neuronai ir organai. Gilinantis į sąmonės mechanizmą, galima klausti, kas ją kuria, organas ar tikrovė? Jeigu sąmonę kuria organas, tai labiau tikėtinas būtų mokslinis požiūris į sąmonę. Bet visai įmanoma, kad sąmonę kuria ne organas, bet tikrovė. Tada ji būtų labiau priklausoma nuo visos tikrovės ir nepriklausoma nuo organo. Religijoje ir nelokalios sąmonės teorijoje sąmonė laikoma ne organo, bet tikrovės kūriniu. Moksle yra abu požiūriai, tik nuo religijos skiriasi tuo, kad tikrovė interpretuojama kaip materiali fizikinė tikrovė. Tuo tarpu religijoje, ši tikrovė yra nemateriali dvasia, vadinama Absoliutu arba Dievu.

Įprastiniai sąmonės ryšiai su aplinka ir suvokimas yra lokalūs. Įprastiniame gyvenime paprastai nevyksta jokie antgamtiniai nelokalūs reiškiniai, kurie būtų akivaizdžiai fiksuojami sąmonės atvaizde. Nors kvantinėje mechanikoje yra įrodyta, kad tarp materijos kvantų egzistuoja ir nelokalūs, įprastai nepaaiškinami ryšiai. Šį principą bandoma perkelti ir į sąmonės teoriją, nors galutinai tai nėra įrodyta. Žmogus kasdienybėje naudojasi įprastine lokalių sensorinių ryšių su aplinka sistema. Tai aišku tikrovę apriboja, jos neparodo tokios, kokia ji yra iš tikro. Jos privalumas galbūt tas, kad šita informacija yra užtikrinta ir patikima. Pagal kosminės sąmonės teoriją, turėtų egzistuoti ir nelokalūs ryšiai, nes viskas yra sąmonė, viskas yra susiję ir tarp skirtingų lygmenų turi vykti informacijos apykaita. Tačiau žmogus yra apribotas. Nėra aišku ar tai yra dirbtinis apribojimas (sąmokslas prieš žmogų) ar taip žmogus sukonstruotas iš prigimties ir jam neįmanoma pakilti į aukštesnį lygį. Visi jaučia, kad sąmonės galimybės daug didesnės nei rodomos. Tačiau jos yra užblokuotos.

Apibendrinant, moksle sąmonė yra lokalus mechanizmas, priklausantis nuo vietinės materijos organizacijos, nors ir galintis formuoti nelokalius kvantinius ryšius. Religijoje sąmonė yra nelokali ir ji nekuriama, bet egzistuoja amžinai kaip priminė substancija, vadinama siela arba dvasia. Tokia sąmonė moksliškai būtų nepaaiškinama, nes pirminės substancijos nėra kaip aiškinti. Filosofijoje, gali būti ryškios scientistinės (mokslinės) tendencijos, kurios apibendrina mokslinio metodo pasiekimus. Bet filosofija ilgą laiką gyvavo ir kaip metafizika arba religinė filosofija, kuriai artimesnis yra religinis interpretavimas. Metafizinės filosofijos apibendrintas tikrovės ir žmogaus modelis galėtų būti toks.

 

Mokslinės teorijos rėmuose, sąmonė gali būti išplėsta tik evoliuciškai vystantis į aukštesnes formas, arba pritaikant technologijas. Žinant sąmonės lokalų mechanizmą, jį galima valdyti ir didinti galimybes. Tokias technologijas propaguojantis judėjimas vadinamas transhumanizmu, kurio tikslas išplėsti natūralias sąmonės galimybes techninėmis priemonėmis. Prie to dabar mokslininkai labai intensyviai dirba, neretai pažeidinėdami žmonių teises. Tokių technologijų pasekmės netinkamai jas panaudojus – taip pat kelia didelį nerimą, kuris aiškiai matomas šiame tinklaraštyje.

Sąmonės fizika

Nors mokslo pasiekimai yra stulbinantys, jis negali iki galo paaiškinti ne tik visos tikrovės, bet ir jos dalies – sąmonės. Galima spėti, kad šį tikslą pasiekus, supratus sąmonės paslaptį, daug išaiškėtų ir apie pačią tikrovę, ir žmogus galėtų išsilaisvinti iš sensorinių ir kognityvinių atvaizdų nelaisvės. Tačiau tokia teorija nėra sukurta, arba ji slepiama nuo žmonių, kad lengviau būtų manipuliuoti ir valdyti.

Kodėl sąmonė nepaaiškinta, ir ko tokiam paaiškinimui trūksta? Tai aišku iš pirmame skyrelyje pateikto sąmonės teorijų skirstymo. Jeigu teisinga religinė sąmonės teorija, tai sąmonės moksliniais metodais nebus įmanoma paaiškinti niekada. Jeigu sąmonė yra pirminė substancija, nekuriama ir neatsirandanti, neturinti jokios struktūros ir nepriklauso nuo jokio mechanizmo, tai jos moksliškai paaiškinti neįmanoma. Galima tik konstatuoti jos egzistavimą. Jeigu sąmonė materiali, kaip teigia mokslas, ir ją kuria tam tikras mechanizmas, tai ją paaiškinti įmanoma. Tik trūksta žinių apie materiją. Materija aprašoma tam tikrų parametrų rinkiniu. Tai, kad sąmonės iš šio rinkinio neįmanoma išvesti, reiškia, jog šis rinkinys nepilnas. Tai yra, moksle sąmonei paaiškinti trūksta sąmonės parametrų.

Kad fizika galėtų sukurti sąmonės teoriją, reikia surasti specifinius, sąmonę kuriančius tikrovės parametrus. Tačiau tai yra sudėtinga. Nes pagal pateikta metafizinę tikrovės ir žmogaus struktūrą matome, kad ji dalinama į Šaltinį, Pirminę tikrovę ir Antrinę tikrovę (sąmoningą atvaizdą). Žinomi fizikai parametrai priklauso antrinei tikrovei, t.y. jie atpindi sąmoningo suvokimo perspektyvą, bet nežino, kokia yra Pirminė tikrovė ir kas yra Šaltinis. Šie parametrai, kuriais fizikai bando paaiškinti tikrovę, yra ne pradžia, bet sąmonėje suformuota pabaiga. Fizikai šią pabaigą apsuka ir bando perkelti į pirminę tikrovę. Net negalint palyginti, akivaizdu, kad toks apsukimas gali prilygti iliuzijos kūrimui, nors ta iliuzija vadinama mokslu. Tačiau pirminės tikrovės suvokimo nėra, nėra pirminės tikrovės fizikos, aprašomos tikrais pirminės tikrovės parametrais. Žinomi tik sąmonėje esantys ir protu suvokiami parametrai. Kadangi sąmonės kūrimo mechanizmas priklauso Pirminei tikrovei ir galbūt Šaltiniui, tai aišku kodėl nėra mokslinės sąmonės teorijos. Mokslas nesugeba surasti sąmonės principą grindžiančių parametrų.

Pagrindiniai antrinės tikrovės parametrai yra tokie: a) erdvė, b) laikas, c) substancija (laukas ir medžiaga), d) masė ir c) judėjimas. Svarbiausias parametras yra substancija, o kiti parametrai yra tik jos aprašymo būdas. Substancija yra erdvėlaikyje, turi tam tikrą masę ir pagal tam tikrus dėsnius juda. Skiriasi substancijos rūšys ir šių rūšių savybės. Pavyzdžiui, yra elektrinis laukas, gravitacinis laukas, stiprioji ir silpnoji atominė sąveika ir t.t. Iš pagrindinių parametrų formuojami išvestiniai parametrai, kuriuose kaip komponentai naudojami priminiai fizikiniai parametrai.  Judėjimo greitis ir pagreitis, judesio kiekis, sąveikos jėga, energija, galia ir t.t. Tai, kad sąmonės teorijos nėra rodo, kad šie parametrai nepakankami: juos galima kaip nori kombinuoti – sąmonė nesigauna, nėra net surasta substancijos rūšis ir jos savybės, reikalingos sąmonės mechanizmui paaiškinti. Bet jeigu sąmonė yra lokali ir mechanizmas, priklausiantis nuo vietinės materijos organizacijos smegenyse, turi būti sąmonę paaiškinantys parametrai. Antrinėje tikrovėje beveik viskas surasta, sunku tikėtis, kad antrinis atvaizdas sąmonėje parodys kažką naujo, tad reikia ieškoti būdų, kaip protu surasti pirminėje tikrovėje sąmonę kuriančius parametrus. Juos sujungus proporcinėse, parametrus susiejančiose formulėse, būtų galima gauti sąmonės formulę. Fizikos mokslas galėtų triumfuoti.

Bet kokiu atveju ši teorija būtų tik suvokimo mechanizmo apsukimas ir Antrinės tikrovės primetimas Pirminei tikrovei ir Šaltiniui. Tai gali būti ir pavojinga iliuzija, su kuria neapgalvotai galima sugriauti religinę sąmonės teoriją ir primesti tikrovei tik mokslinę perspektyvą, kuri viską aiškina per dalinius parametrus, santykius ir skaičius. Tačiau šie dalykai ne absoliuti tikrovė, bet tik sąmoningo suvokimo perspektyvinė iliuzija. Tai pavojinga dar ir dėl to, kad mokslas siekia viską valdyti ir eksploatuoti, ir tokia sąmonės teorija, jeigu ji būtų rezultatyvi, gali būti panaudota ne sąmonės galimybių išplėtimui, kaip transhumanizmo teorijoje, bet sąmonės pavergimui ir išnaudojimui. Bet sąmonės valdymas valdžių yra suvokiamas kaip neišsemiamas galios šaltinis, todėl tokios teorijos ir technologijos yra slapta nuo visuomenės intensyviai kuriamos ir išbandomos su žmonėmis. Tai yra didžiausias pavojus.

Tačiau žinojimas nėra vien blogis ir sąmonė vis tiek trokšta save pažinti. Vienas iš kelių yra mokslinis kelias, kuris gali atverti šią vieną iš didesnių tikrovės paslapčių. Sąmonė yra tikrovės struktūra ir tam tikra suvokimo rūšis. Erdvėlaikio struktūrą, apjungiant jai būdingus parametrus, galima aprašyti tenzoriumi. Galima numatyti, kad sąmoningas suvokimas, remiantis moksline perspektyva į tikrovę, taip pat turi savo erdvėlaikio struktūrą, parametrus ir juos aprašantį fizikinį tenzorių. Manau, kad vienas iš būdų fizikoje aprašyti sąmonės sandarą yra suvokimo, arba sąmonės, tenzorius.